Už lango žiema, clickinu autocadą ir jau labai niežti nagai ką nors pastatyti. Iš Slacko notificationo ekrano kampe sužinau, jog yra projektas. Kažkokiam Lesote. Iš karto atrašau „I‘m in“. Ir nueinu į google maps žiūrėti kur tas Lesotas. Iš pirmojo vaizdo kilo mintis, kad gal čia kokia panaši vieta kaip Andora. Tai pridėjo dar daugiau efekto tam, ką pamačiau vaizdą atzoominęs. Panašu, kad keliausime į kitą Pasaulio galą. Fuck yeah.

Susiklosto gana retas scenarijus: neįvyko jokių didelių netikėtumų. Su visomis reikalingomis vizomis einu per Frankfurto oro uostą susitikti su kolegom iš Latvijos. Panašu, kad mes iš tiesų važiuojame statyti į Afriką.

Po 10 valandų skrydžio kurį sėkmingai praleidau miegodamas ir žiūrėdamas Lion King, sėdim Johannesburgo oro uoste ir laukiam kol nusileis dar kelių komandos narių skrydžiai. Susirenkam du mum išnuomotus autobusiukus, juos užrašom ant latvio ir argentiniečio ir važiuojam susipažinti su Afrika.

Po gerų 5 valandų tiesaus kelio plynais laukais, kurių vaizdą kartas nuo karto papildo iki horizonto besitęsiantys lūšnynai, privažiuojam kalnus ir čia mūsų laukė Lesotas. Kalnynuose gvyenanti tauta, kuri pasiskelbė karalyste ir viską aplink kolonizavę anglai ir olandai jų tuose kalnuose nejudino. Nejudino, nes nelabai apsimoka. Visa valstybė yra kalnuose, žemiausias taškas ~1400m. Resursų neturi daug. Turi truputi deimantų kasyklų, bet šiaip turi pirkti maistą iš kitų valstybių, nes neišsiaugina patys. Ir savo vandenį pardavinėja Pietų Afrikos Respublikai. Antra valstybė pasaulyje pagal sergamumą AIDS (grubiai ~30% moterų ir ~20% vyrų). BVP žmogui - ~15 kartų mažesnis nei Lietuvoje. Kingdom in the Sky, kaip jie patys save vadina.

Atvykstame į viešbutį esantį nuošaliau nuo miesto centro. Viešbutis nedidelis, įrengtas vietinėje futbolo mokykloje.

es čia esame, kad pastatyti du projektus. Iš esmės – žemės darbai ir asfaltavimas. Šitų dviejų projektų biudžetas suneštas įvairių įmonų, vietos institucijų, partnerių iš Europos... trumpai – visi susimetė, kad tai įvyktų, nes viešos sporto ar laisvalaikio infrastruktūros jiems ten labai trūksta, o vaikų jie čia turi begalybę.

Vienas projektas – sostinės Maseru skurdžiame rajone, šalia dviejų mokyklų. Kitas – giliai kalnuose, prie didelės mokylos į kurią eina vaikai iš viso regiono. Kai kurie eina po porą valandų kas dieną.

Dar Lietuvoje, važiuojant į oro uostą, įkrito voice message iš projekto vadovo, kuris keliom dienom anksčiau nuvažiavo susirinkti pirmųjų Afrikos smūgių žemiau juostos. Ji perteikė braižą situacijos, kuri mūsų laukia:  „Everyone involved, in the second project, we are only now finding out the real area we have. Area we planned on is completely off. I am going to make a new design tonight so ignore all the plans you have received for second project.“ Priežastis:  TIA – This Is Africa.

Susiderinus komandas ir išsiaiškinus kur kokių žmonių reikės, lieku sostinės projekte. Mūsų komandą sudaro: du švedai, du latviai, indas iš Dubajaus, argentinietis ir aš. Abiem projektam vadovauja šveicarai. Su latviais dirbame kartu jau turbūt virš penkių metų, o visus kitus gyvai matau pirmą kartą. Kompetencijos panašu, kad netrūksta: turime kelis įmonių sąvininkus sukūrusius savo sėkmę juodu darbu. Turime bičų stačiusių X Games, Olimpine žaidynes, ir dirigavusių įvairaus plauko Pasaulio Čempionatams. Turime mus prižiūrinčią kolegę, kuri keturis metus gyveno Lesote. Turime komandos narių dirbusių sunkiausiuose projektuose per pusę Pasaulio. Su komanda viskas yra labai gerai. Visi žino kaip atrodo sunkus darbas ir neturime jokių minčių, kad tai kas mūsų laukia bus lengva.

Ryte važiuojame susipažinti su realia situacija mūsų teritorijoje. Atvažiavus mus pasitinka australų porelė vadovaujanti mokyklai. Rajonas kuriame visa tai yra, kažkuo primena kolektyvinius sodus. Iki mokyklos ateina viena gatvelė ir viskas apsupta mažų namelių, bei tvorų.

Australai praveda trumpą safety breafingą ir supažindina mus su mūsų situacija. Trumpai: mes esame krūva baltųjų iš Europos, skurdžiame Afrikos rajone, ir mūsų viena GoPro kamera ar JBL speakeris čia gali pramaitinti šeimą gana ilgą laiką.  Patarimas paprastas – nesimaivyt, neprarast budrumo ir stebėti aplinką, nes po rajoną kalbos sklinda greitai. Pradžioje aplink trinasi vaikai, tada jau atvažiuoja jų broliai pažiūrėt, tada jau išgirsta jų pusbroliai ir klasiokai ir kažkurią dieną gali rasti užblokuotą kelią namo kur visi būsim gražiai paprašyti sudėti savo fancy dalykėlius į maišą. No hard feelings.

Pradedam matuotis ir mum pasiseka labiau, nei kalnų projektui. Mum reikia tiesiog pažaisti truputi su elementų pozicijom, kad išsitekti sklype ir galim pradėti kasti. Kalnų projekte teritorija, kurią vietiniai šventai įvardino kaip plokščią, pasirodo yra tiesiog kalno šlaitas. Tad kalnų komanda organizuojasi kad vietinė statybos įmonė nukastų gerą gabalą kalno ir padarytų jiems plokščią teritoriją.

Nespėjus net įsiminti naujų komandos narių vardų, pradedame nuo Afrikos prasileidinėti pirmuosius smūgius:
Technika, kuri buvo žadėta, pasirodo neegzistuoja. TIA – This Is Africa
Medžiagos iš kurių turėtume statyti – taip pat. TIA
Kalnų projektą tvarkančios įmonės direktorius (kurį pro viešbučio langą matom kylantį iš savo ofiso su sraigtasparniu) aiškiai išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo apie darbų eigą ir ar jie iš vis ką nors dirba, ką buvo žadėję. TIA.

Kelis kartus pabandom pritaikyti savo vakarietiškas fancy vadybos teorijas ir praktinius triukus: iš vakaro susiplanuojame viską, ką darysime ryt, darbų prioritetus, eiliškumus, komandas, viską darome kruopščiai, pergalvodami kelis kartus, apsitariam su komanda dėl visų smulkmenų.

Afrika išlieka visiškai nesužavėta mūsų bandymų ir toliau mus spardo: per pirmą valandą aikštelėje suprantam, kad nei vienas iš mūsų planuotų darbų negali būt atliekamas taip, kaip mes jį planavome. Jei vakar turėjome ekskavatorius, tai nereiškia, kad ir šiandien juos turėsime. Jei vakar buvo drenažo vamzdžiai aikštelėje, tai nereiškia, kad ryte jei vis dar ten bus. Jei vakar vietinė komanda mum padėjo, tai nereiškia, kad ji tą darys ir šiandien.

Per kelias pirmąsias dienas suprantam, kad darbų planavimas ir darbų eiga yra menkai susiję priežastingumo ryšiais, tad adaptuojamės prie situacijos: visas vadybinimas vyksta gyvai – kol galime ką nors veikti, varom full speed, kai kas nors pradeda nebeveikti, tada pradedam galvoti ką daryti.

Volas, kuris jau tris dienas yra „jau pakeliui“ ir „jau važiuoja pas mus“ ir „ką tik užsikrovė ir jau atveža“ pagaliau iš tiesų pasirodo. Bet tada kažkur pusei dienos dingsta vienas ekskavatorius, kurį vietinė komanda išvežė kažkur ir sakė, kad tuoj grįš. Tokiu pat principu iki mūsų važiuja ir skalda: pradžioje atvažiuoja visiškai ne tai, dėl ko buvo tartasi. Tada gauname atsakymą, kad vis gi jie negali atvežti tokios skaldos, kokios žadėjo. Per pusdienį susiorganizuojame naują karjerą, kuris gali mum atvežti skaldos. Praėjus valandai nuo to momento, kai viskas „jau pakeliui“ sužinom, kad jie negali mum atvežti nieko. Švedas persiorientuoja iš volo operatoriaus į tiekimo vadybininką ir su vietiniu biču išvažiuoja ieškoti karjerų ir bandyti kažką su jais susitarti. Po poros valandų grįžta su gerom naujienom: vienoje aikštelėje yra didžiulė krūva būtent tokios skaldos kokios mum reikia. Po kurio laiko, iš tiesų pasirodo du sunkvežimiai su puikia skalda. Juos sutinkam su nuoširdžiu džiaugsmu, nes pagaliau vėl galim pradėti dirbti. Bet ne ilgam. Du sunkvežimiai buvo tarsi miražas, kuris išgaravo su skambučiu iš karjero. Juo mum buvo pranešta, jog skaldos nebėra ir jos atvežti mums nebegali. Dėl priežasčių. Švedas imasi kitos taktikos – su dėže alaus nuvažiuoja tiesiai pas bičus kraunančius ir vairuojančius sunkvežimius. Ši strategija suveikia geriausiai ir skaldos tiekimas atsigauna. Bet tada pradeda lyti. It just never fucking ends...

Baigiame pirmąją savaitę, kuri visa buvo tarsi viens ilga intervalinė treniruotė – 1 valanda laukimo  nežinomybėje, 2 valandos darbo. Kartoti kol yra dienos šviesos.

Atrodo, jog pradedame tilpti į laiką. Kalnų projekto komanda taip pat jau pradėjo judėti su darbais. Po truputi pradedame prisitaikyti prie Afrikos, nors vis dar viešbutyje tik kas antrą dieną pavyksta susitarti dėl pusryčių, o vakarienės gauti greičiau nei per vieną valandą nepavyko niekam.

Pirmąją savaitę galvoje be sustojimo skamba Fugazi – Epic Problem

Artėja savaitgalis ir visi be žodžių suprantame, kad mum būtinai reikia pailsėti. Sekančią savaitę mūsų laukia sunkiausias ir svarbiausias darbas – asfaltavimas.

Andrea suorganizuoja visiems savaitgalį praleisti Malealea slėnyje esančioje stovyklavietėje. Išvažiavus iš sostinės ir kelias valandas pavažiavus užmiesčio keliais kuriuos supa nederlingos pievos su styrančiomis uolomis, nusukame nuo asfalto, pasijuokiame iš ženklo įspėjančio kas mūsų laukia, ir judam gilyn į kalnus.

Privažiavę aukščiausią kelio vietą sustojame. Prieš mus atsiveria Malealea slėnis kuris iš visų šonų yra apsuptas kalnų. Kol užsiimam turistiniais reikalais, iš kažkur atsiranda vietinis. Netrukus išsiaiškiname, jog jis čia ir gyvena, ir tas elektros pastotės dydžio statinys esantis viduryje dykynių yra jo namai. Taip pat pasirodo, jog jis yra muzikantas, kuris šį vakarą su grupe koncertuos mūsų stovyklavietėje.

Slėnyje gyvena ~600 žmonių. Yra pradinė mokykla. Gydytojas atvažiuoja kartą į mėnesį. Jei nori eiti į vidurinę mokyklą – turi kraustytis gyventi kitur.

Privažiavus kaimą ir stovyklavietę iš karto pamatom, jog čia yra dviračių. Tai yra labai svarbu. Tai yra svarbu, nes mūsų pusę komandos sudaro arba esami arba buvę profesionalūs MTB arba BMX rideriai. Net nespėjus įsikurti su latviu pradedam aiškintis kokios yra mūsų galimybės išsinuomoti dviračius ir išvažiuoti kur nors į kalnus. Pasirodo, kad jos yra visai realios.

Iš karto pradedam taikyti visas mum žinomas spaudimo taktikas ir per gerą valandą beveik visa komanda pasirašo varyti praminti ratą vietiniais takais. Gauname krūvą dviračių kurių techninė būklė yra artima dviračiams esantiems Amsterdamo kanalų dugne. Taip prideda tik dar daugiau smagumo. Ateinančias kelias valandas praleidžiame mindami slėniu, kas dvidešimt minučių stodami patvarkyti dviračių kurie neatlaiko mūsų entuziazmo. Mus lydėję gidai taip pat liko kažkur gale. Nors mus visada vijosi lietaus debesys, dviračiai nuolat kėlė problemų, pas visus grįžo tas pats džiaugsmas kuris nuo vaikystės lydėdavo kiekvieną dieną praleistą su draugais ir dviračiais. Po savaitės kurią apturėjome, ta valandėlė vaikiško džiaugsmo suveikė tarsi savaitė atostogų.

Iš savo pasivažinėjimo grįžome likus kelioms minutėms iki liūties, ir likus kelioms minutėms iki vietinės grupės pasirodymo stovyklos salėje. Vietinė grupė varo gerai. Ypač turint omenyje tai, kad visus instrumentus jiems tenka pasidaryti iš to, ką randa aplinkui. Pasidaryti tenka ne tik instrumentus, bet ir rūbus. Ant slėnio krašto sutiktas bičas po koncerto papasakojo, kad savo tigrinį scenos kostiumą pasisiuvo pats, iš senų pledų.

Vienas iš kolegų sutaria su muzikantu, kad ryt mum važiuojant pro jo namus, jis mum bus padaręs gitarą (kurią jie vadina Katara) ir mes ją iš jo nupirksime.

Praleidę naktį kalnų apsuptyje su ryškiausiu Paukščių Taku kokį tik esu matęs, kitą dieną pasidarome žygį iki netoliese esančio krioklio. Savu kailiu sužinome ką reiškia krioklys ir ką reiškia palįsti po juo. Jausmas visiškai ne toks, kokį bando transliuoti merginos šampūno reklamose. Jausmas yra toks, lyg prasileidinėtum daug daug boksininko smūgių ateinančių vertikaliai. Turbūt reikėtų mažesnio krioklio. Likusią dieną praleidžiam gulinėdami ir neskubėdami niekur.

Atsigavę morališkai ir beveik nei kiek fiziškai, judame atgal į link miesto ir bandom negalvoti apie mūsų laukiantį chaosą, kurio koncentracija už lango, artėjant link miesto, didėja su kiekvienu kilometru.

Grįžtame atgal į miestą, kur mūsų laukia trys tos pačios lankytinos vietos: viešbutis, statybų aikštelė ir prekybcentris su ginkluotais apsauginiais lauke. Visur kitur yra per daug didelis šansas gauti peilį į pašonę.

Pirmoji asfaltavimo diena visada nešasi savyje daug nerimo ir jaudulio. Asfaltas iš gamyklos sunkvežimiuose atvažiuoja karštas ir su juo turime susidoroti iki kol jis atšąla. Jei įvyksta kažkokios bėdos, ir asfaltas sustingsta ne laiku ir ne vietoje, gali tekti jį ardyti ir kloti iš naujo. To mes sau negalime leisti, tad viskas turi pavykti iš pirmo karto. Europoje tai nėra sunki užduotis. Čia šito etapo sėkme nesijaučiame užtikrinti, bet esme nusiteikę kovingai. Afrikos chaoso kontroliuoti negalime, tačiau galime kontroliuoti savo nusiteikimą.

Blogiausiu atveju, turime 5 dienas užbaigti viskam. Pagal skaičius, Europoje galėtume šitą etapą užbaigti per ~3 dienas. Bet Europoje retai dirbame ~1,5+ km aukštyje, svilinant tiesiai virš galvos kabančiai saulei. Kurie jau tą buvo patyrę, patikino, kad viską ką žinome apie savo našumą, reikėtų padalinti pusiau. Grafikuose darosi labai ankšta.

Tris kartus su visais patvirtiname planą:  asfalto gamykla gamina tik vienos rūšies asfaltą, tas palengvina mūsų darbą. Sutariame, kad asfaltą pristatinės savivarčiais, po ~10 tonų, nuo pat ryto, kas kelias valandas. Vietinių pagalbininkų komanda taip pat informuota. Įrankiai paruošti. Technika paruošta. Planuojame, komunikuojame, bet visi jau žinome, kad tikrai viskas nebus taip kaip mes norim. Bus kažkaip. Kaip bus – pamatysim.

Išaušta svarbiausia projekto diena ir grūdame į autobusiukus savo skaudančius raumenis, sprogusias nugaras ir nudegusias odas. Pakeliui malšiname jaudulį spekuliuodami kuo gi šį kartą mus nustebins Afrika. Ir ar mum iš vis pavyks pasiekti tai, ko mes čia atvažiavome.

Atvykus į vietą, prasideda mums jau labai gerai pažįstamas scenarijus: asfalto gamykla (esanti už 20min kelio) sako, kad jau sunkvežimiai pakeliui. Praėjus valandai, sako tą patį. Sėdime. Gulime. Vaikštome. Scrolliname. Laukiame. Viskas paruošta. Laikas kapsi.

Po trijų valandų nuo sutarto laiko, pasirodo ilgai lauktas sunkvežimis. Šūksnis „AAAAAASPHAAAAAALT!” visa komandą sukelia ant kojų ir visi sparčiu žingsniu juda link sunkvežimio, pažiūrėti ką mes gavome. Labai greitai entuziazmą pakeičia nusivylimas. Asfaltas yra nepanašus į asfaltą. Tai yra kažkokia juoda masė. Be to, jis nėra nei karštas, nei sunkvežimyje. Gavome daiktą savo išvaizda panašų į asfaltą, bet tuo visi panašumai ir baigiasi.

Stovime ir galvojame. Sprendimą reikia priimti čia ir dabar. Tą daiktą, kurį atvežė, galėtume pamėginti kloti keliose paprastesnėse vietose ir žiūrėti kas iš to gaunasi, bet staiga šitą mintį nutraukia racionalus protas. Suprantame, kad jei mes priimsime šitą asfaltą, mes jokio kitokio asfalto daugiau negausime. Jei mes pradėsime statyti iš jo, asfalto gamykla mum neveš nieko kito, tik šitas asfalto paplovas, nes mes jas priėmėm. Tai buvo pirmasis kartas visiems, kai iš tiesų teko nepriimti asfalto ir jį išsiųsti atgal į gamyklą.

Besukant galvas dėl asfalto, į vieną iš mūsų nuomotų busų įvažiuoja vietinės komandos sunkvežimis, sulanksto jo visą galą ir išdaužia galinį stiklą. Busas nuomotas Pietų Afrikoje ir užrašytas ant Argentiniečio. Be visko, kas vyksta aplink, dar gauname ir užklasinės veikos – susiorganizuoti naują busą šalyje, kurioje susiorganizuoti pietus pavyksta ne visada.

Praėjus valandėlei, iš už kampo pasirodo sunkvežimis ir nuo jo sklindantis asfalto kvapas grąžina viltį. Panašu, kad mūsų taktika suveikė. Asfalto gamykla iš tiesų pagamino asfalto ir daug maž tiek, kiek reikia. Fuck yeah. Galime dirbti.

Pirmąją dieną padarome šiek tiek daugiau, nei pusė to, ką norėjome padaryti. Susidirbame tarpusavyje, susidirbame su vietinių komanda ir pradedame jausti, kad mums gali pavykti. Jei tik viskas eitųsi taip, kaip ėjosi antroje dienos pusėje, mes turime šansą viską baigti laiku.

Susigaudome situacijoje ir priimame sprendimą, kad ryt reikia varyti full speed. Daryti max kiek tik galime padaryti, kol dar turime jėgų ir kol viskas bent kažkiek veikia.

Antrąją dieną gauname šansą iš tiesų parodyti ką mes galime. Sunkvežimiai nuo pat ryto važiuoja pagal grafiką ir savyje veža tai, ko mum ir reikia. Kelios smulkios chaoso apraiškos pabando mus išmušti iš vėžių, bet nesėkmingai. Dirbame be sustojimo. Ilsimės ir valgome pasikeisdami. 10 valandų gryno darbo stumdant 80kg sveriančią vibroplokštę ant +150 laipsnių asfalto po kojomis ir +30 laipsnių Afrikos saule virš galvos. Suskaičiuoju, kad per dieną išgėriau 4 litrus vandens ir tualete buvau vieną kartą. Palietęs kaktą jaučiu kažką biraus tarp pirštų. Ranka - balta nuo druskų kurias išprakaitavau. Kūnas pavargęs max. Bet padarėme tiek, kad atpirkome vakar dieną.

Kitos dienos ryte sužinome, jo mūsų terminai ką tik buvo patrumpinti dar labiau. Rytojaus orų prognozė rodo lietų. Nors nei vieno iš mūsų kūnas nėra nusiteikęs judėti, bet tų minčių į galvas neįsileidžiame ir toliau iš visų likusių jėgų kimbame į darbą. Pastarųjų dienų progresas džiugina. Matome jog jau esame finišo tiesiojoje ir iš paskutiniųjų jėgų stumiam, traukiam, nešam, velkam ir stengdamiesi negalvoti apie alinantį karštį ir visą skausmų asorti. Mum pavyksta. Baigiame asfaltavimą. Lieka ryt tik susitvarkyti.

Grįžus į viešbutį kūnas pasiduoda. Protui suvokus, jog šitas etapas baigtas, kūnas iš karto persijungia į poilsio rėžimą. Tokį iš kurio jau nebėra įmanoma išsimušti su kava, maistu ar savitaiga.

Kitą dieną, porą valandų visi apsitvarkome aikštelę, bet jau niekas nebandome palaikyti darbinės nuotaikos. Pradeda lyti. Kūnas nenori būti vertikaliai. Kūnas nori gulėti. Ir valgyti. Tą ir važiuojame daryti. Likusią diena eina gulinėjant ir valgant neįtikėtinus maisto kiekius. Tarp gulinėjimų ir valgymų sugebame pamėginti sutvarkyti autobusiuko problemą. Praleidžiame kelias valandas vietiniame automobilių nuomos punkte bandydami gauti naują busą. Busas iš PAR, paimtas ant Šveicarijos įmonės, kurio popierius pasirašė Argentinietis. Pabandau įnešti dar daugiau chaoso ir pasiūlau vietoj vieno buso paimti du Hilluxus. Visi pritaria, bet niekas nepasirašo. Prarasta galimybė pabūti kietais Afrikoje... Pavyksta išsiaiškinti, jog buso vis gi pasikeisti negalime, nes This Is Africa. Bet! Gauname sekančią užuominą šitame queste: mūsų busas yra oro uoste. Kokios 2 valandos kelio nuo čia. Bet tai jau senai nebekelia jokių neigiamų emocijų. Kad jau pirmą kartą esame miesto centre - metas suvenyrams. Lydimi vietinio bičo, išeinam iš vidinio kiemo į pagrindinę Maserų gatvę. Esame penkiese. Keturi yra plaukuoti, tatuiruoti, brazdoti baltieji ir vietinis chebrantas kuris mus pašefuoja ir padeda nežūti. Vos tik nulipus laiptais į gatvę susilaukiam reakcijų ir šūksnių iš aplinkinių, labai darniai derančių prie eismo chaoso. Neatrodo, kad vietiniai linkėtų blogo, bet kad jiems mes esam įdomūs, jie to nei kiek neslepia.  Pereiname gatvę ir suvenyrų parduotuvėje prisiperkame lauktuvių. Prisiperku namams dubenėlių, kad nereikėtų grįžus važiuoti į ikea. Du kartus pereita gatvė buvo visas laikas, kurį mes praleidome mieste, laisvai judėdami. Po to – atgal į busą, atgal į viešbutį. Valgyti ir gulėti.

Ryte – absoliuti kūno kapituliacija. Nuo odos lupasi tai, kas prieš kelias dienas buvo nudegimų pūslės. Didžioji dalis mineralų iš kūno persikėlė ant rūbų. Skauda daug raumenų. Kojos - lyg betoninės. Ir žinoma, kaip be geliančio nugaros skausmo, kuris lydėjo visą projektą nuo pat pirmosios dienos.

Lėtai valgome pusryčius ir morališkai palaikome kalnų komandą, kuriems dar liko viena diena darbo. Bet viskas yra gerai. Visi spėja į visus terminus ir ramiai galime pakuotis daiktus ir ruoštis savaitgaliui kalnų miestelyje pavadinimu Roma. Ten vyks vietinės dviračių varžybos, kurias mūsų partneriai padeda organizuoti, mes tiesiog turėsime ten gerai leisti laiką.

Nueiname pas vietinius, kurie organizuoja rytojaus varžybas. Jie turi dviračių nuomai, šalmų ir vėl susiorganizuojam pasivažinėjimą. Aplinkui kalnai, kaimelis su skardinėmis ir molinėmis pašiūrėmis. Vaizdas panašus į sodų bendriją, tik nėra medžių. Bedam pirštu į artimiausią kalno viršūnę ir pradedam minti link jos. Ateina žiauriai piktas debesis iš už kalnų. Nesiparinam ir bandom važiuoti akmenuotais takais toliau. Debesis pasiveja mus pusiaukelėje. Pradedam parintis. Gauname ilgą vasarišką liūlį, kuri per pirmas kelias sekundes visus takus paverčia akmenuotais upeliais, kuriais mes lekiam nuo kalno, kontroliuodami tik dalį situacijos. Grįžtame visiškai permirkę, vėl sulaužę nuomotus dviračius ir vos nepalikę dantų keliose vietose. Bet yra maisto, prie mūsų prisijungė kalnų projekto komanda, ir vietinis bičas atvežė mum naują busą. Namuose šventė.

Terasoje laužas, daug maisto, vietinio vyno, aplinkui kalnai ir vienoje vietoje yra visa komanda. Apie dvidešimt žmonių iš tuzino skirtingų šalių. Visą vakarą žmonės juda tarp svetainės ir terasos – dviejų taškų kuriuose vyksta nepertraukiamas įspūdžių ir emocijų kupinas klegesys. Beliko mėgautis užtarnautu vakarėliu ir spėlioti kuriame Pasaulio gale vėl visi susitiksime.